Kodėl žolės deginimas yra pražūtingas įprotis: mitai, tikroji žala ir teisinės pasekmės

Kiekvieną pavasarį, vos nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmajai saulei, Lietuvos kraštovaizdį sudrumsčia kylantys dūmų stulpai. Nors visuomenės švietimas šia tema vyksta dešimtmečius, gajus mitas, kad deginti žolę yra naudinga, vis dar gyvuoja tam tikrose bendruomenėse. Kai kurie žmonės klaidingai įsitikinę, jog ugnis padeda greičiau išdygti naujai žolei, patręšia dirvą ar sunaikina kenkėjus. Tačiau realybė yra visiškai priešinga: moksliniai tyrimai ir gamtosaugos specialistų stebėjimai rodo, kad ši praktika daro neatstatomą žalą ekosistemai, mažina žemės derlingumą ir kelia tiesioginį pavojų žmonių turtui bei gyvybei.

Svarbu suprasti, kad nenušienauta ir nesurinkta pernykštė žolė nėra šiukšlė, kurią reikėtų sunaikinti ugnimi. Natūralioje gamtoje ji turėtų pūti ir virsti vertingu humusu, kuris maitina dirvožemį. Degindami šį sluoksnį, mes nutraukiame natūralų ciklą. Statistika negailestinga: net ir vienkartinis pievos išdeginimas dirvos derlingumą sumažina vidutiniškai 5–8 procentais. Tai reiškia, kad ūkininkas ar sodybos šeimininkas, tikėdamasis geresnio derliaus, iš tiesų nuskurdina savo žemę keleriems metams į priekį.

Ekologinė katastrofa po ugnies skraiste

Žolės deginimas sukelia grandininę reakciją, kurios metu nukenčia visos biologinės grandys. Ugnis ne tik sunaikina paviršinį humuso sluoksnį, bet ir išdegina augalų sėklas, kurios turėjo sudygti pavasarį. Vietoj įvairiaspalvių, vertingų pievų augalų, degvietėse dažniausiai įsigali piktžolės, kurios yra atsparesnės karščiui, tačiau neturi jokios pašarinės ar estetinės vertės. Taip skursta biologinė įvairovė, o kraštovaizdis tampa vienodas ir negyvas.

Dar tragiškesnės pasekmės laukia gyvūnijos. Ankstyvą pavasarį pievose jau bunda gyvybė: vabzdžiai, driežai, varliagyviai. Daugelis smulkių gyvūnų, pavyzdžiui, ežiai ar zuikiai, nespėja pabėgti nuo staigiai plintančios liepsnos. Paukščiai, kurie pavasarį pradeda sukti lizdus tiesiog ant žemės ar žemuose krūmuose, praranda savo perimvietes, o kiaušiniai ar išsiritę jaunikliai žūsta akimirksniu. Tai yra tyli tragedija, kurios mastą sunku įvertinti skaičiais, tačiau poveikis gamtos pusiausvyrai yra milžiniškas.

Be ekologinės žalos, žolės deginimas sukelia didžiulį pavojų saugumui. Atviroje erdvėje, ypač pučiant vėjui, ugnis tampa nevaldoma. Liepsnos akimirksniu persimeta į šalia esančius miškus, durpynus, sodybas ar ūkinius pastatus. Kiekvienais metais ugniagesiai gelbėtojai skuba į šimtus iškvietimų, kurių priežastis – neatsakingas elgesys su ugnimi pievose. Neretai tokie gaisrai baigiasi ne tik sudegusiais pastatais, bet ir žmonių traumomis ar net mirtimis.

Grėsmė sveikatai ir oro kokybei

Oro tarša yra dar vienas aspektas, apie kurį degintojai retai susimąsto. Deganti sausa pievos paklotė į atmosferą išskiria didžiulius kiekius toksiškų dujų ir kietųjų dalelių. Šiuose dūmuose gausu suodžių, dervų ir nesudegusių medžiagų, kurios pakenkia ne tik netoliese esantiems žmonėms, bet ir nukeliauja didelius atstumus. Žmonėms, sergantiems kvėpavimo takų ligomis, pavyzdžiui, astma, tokia tarša gali sukelti ūmius priepuolius. Tai tiesioginis kenkimas visuomenės sveikatai, kurio pasekmės jaučiamos ilgą laiką.

Lietuvoje galioja griežti aplinkos apsaugos reikalavimai lauko sąlygomis deginant augalus ar jų dalis. Nors bendra taisyklė draudžia deginti nenušienautą žolę, tam tikros išimtys taikomos tik surinktoms augalinėms liekanoms. Pavyzdžiui, nukritusius lapus, nendres ar šiaudus leidžiama deginti tik tada, kai nėra galimybių jų kompostuoti ar kitaip panaudoti. Tačiau net ir tokiu atveju privaloma laikytis saugaus atstumo – ne arčiau kaip 30 metrų nuo bet kokių statinių. Deginimas turi būti nuolat stebimas, o baigus procesą, ugniavietė turi būti visiškai užgesinta vandeniu arba smėliu.

Griežti draudimai ir teisinė atsakomybė

Yra atvejų, kai bet koks ugnies kūrenimas lauke yra griežtai draudžiamas. Tai galioja miškų gaisrams kilti palankiomis dienomis, kai nustatomas IV–V klasės miškų gaisringumas. Taip pat draudžiama deginti augalines liekanas miškuose, aukštapelkėse, durpingose vietose ar arčiau kaip 50 metrų nuo jų. Miestų ir miestelių teritorijose deginimas taip pat yra draudžiamas, išskyrus specialiai tam įrengtas ir savivaldybių patvirtintas laužavietes.

Teisinė atsakomybė už šių taisyklių nesilaikymą yra griežta. Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudas, kurios gali siekti kelis šimtus eurų. Pavyzdžiui, už sausos žolės ar nendrių deginimą pažeidžiant reikalavimus, asmenims gresia baudos nuo 30 iki 230 eurų. Jei nusižengimą padaro įmonių vadovai ar kiti atsakingi asmenys, baudos didėja iki 300 eurų. Dar didesnės sankcijos taikomos už ražienų ar nenupjautos žolės deginimą – čia baudos asmenims gali siekti iki 300 eurų, o juridinių asmenų atstovams – iki 350 eurų.

Svarbu pažymėti, kad žemės savininkai taip pat turi pareigų. Jei savo žemėje pastebėjote gaisrą ir nesiėmėte jokių priemonių jam sustabdyti ar nepranešėte tarnyboms, jums taip pat gali būti skirta bauda nuo 30 iki 170 eurų. Be administracinių baudų, pažeidėjams dažnai tenka atlyginti ir gamtai padarytą žalą, kuri skaičiuojama pagal specialias metodikas ir gali gerokai viršyti pačią baudą.

Tvaresni būdai tvarkyti aplinką

Jei ketinate deginti didesnį kiekį augalinių atliekų, pavyzdžiui, kai krūvos tūris viršija 5 kubinius metrus, apie tai privaloma pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai bent prieš valandą. Tai padeda išvengti melagingų iškvietimų ir leidžia specialistams stebėti situaciją regione. Tačiau visada geriau rinktis tvaresnius būdus tvarkyti aplinką. Kompostavimas yra puiki alternatyva, leidžianti augalines atliekas paversti natūraliomis trąšomis, kurios iš tiesų pagerins jūsų sodo ar daržo žemę, užuot ją skurdinusios.

Pavasaris turėtų būti gamtos atgimimo, o ne naikinimo metas. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie to, kad dūmų kvapą pakeistų žydinčių pievų aromatas. Pakanka suprasti, kad ugnis nėra įrankis švarai palaikyti, o pavojinga stichija, kuri sunaikina tai, ką gamta kūrė ilgus metus. Atsakingas elgesys, kaimynų švietimas ir pagarba aplinkai yra vienintelis kelias į tvarią ir saugią ateitį. Žolės deginimas yra atgyvena, kuriai šiuolaikinėje visuomenėje vietos neturėtų likti.

Kiekvienas sąmoningas pilietis, pamatęs deginamą žolę, turėtų ne likti nuošalyje, o pranešti skubiosios pagalbos tarnyboms. Tik bendromis pastangomis galime apsaugoti savo turtą, sveikatą ir unikalią Lietuvos gamtą nuo beprasmių nuostolių. Atminkite, kad dūmuose žūsta ne tik piktžolės, bet ir mūsų visų ateitis, todėl rinkimės atsakingą ūkininkavimą ir gamtos puoselėjimą.